Jurginių šventė – gyvulių ir augalų globėjų garbinimas. Tai atsiskleidė „Žemynos“ kiemelyje vykusioje šventėje. Saulėtas rytmetis sukvietė visą bendruomenę, „Spindulėlio“ ir „Svirnelio“ priešmokyklinių grupių vaikus bendrystei, šokiui, žaidimams ir ant laužo keptos kiaušinienės ragavimui.
Etnografė Kristina, priminė, kad Jurginės – ganiavos pradžia. Tądien iš tvartų į pirmąją pievų žalumą išgenami galvijai, perkentėję šaltą žiemą. Net jei šalna aplinkui būtų nubalinusi žolę „Jurgis atjotų ant širmo žirgo”, vis tiek reikia išginti. Galvijai buvo išgenami su apeigomis: „Kad metai būtų sėkmingi, prieauglio daug, o vilko nasrai užrakinti”. Žmonės, norėdami apsisaugoti nuo pikto, po tvarto slenksčiu dėdavo du dažytus kiaušinius – gurgučius ir pjūklą dantimis į viršų. Sakydavo, jog, jei peržengs karvė, veršelis ar avelė plieno dantis – vilko dantys bus nebebaisūs. O jei užkliudys kojelė –bus striuka nuo vilko.
Per Jurgines piemenėliui liepdavo pririnkti tiek akmenėlių, kiek yra avelių. Sugynus į tvartą, akmenėlius supildavo po slenksčiu. Sakydavo, kad taip avys visada suras kelią namo.
Patys griežčiausi Jurginių draudimai susiję su žeme. Nevalia jos judinti: arti, akėti, sėti, kasti, net kuolo į žemę įkasti.
Tikėta, kad smagiai pagarbinus Šv. Jurgį, nugalimos ligos, badas ir kitos negerovės.
